Mano požiūris

Vilnius – gimtasis mano miestas, gražus visais metų laikais. Žinau, kad vilniečiams rūpi patys įvairiausi dalykai: nedarbas, mažos pajamos, būstas ir komunaliniai mokesčiai, grūstys gatvėse, vaikų darželių trūkumas ir dar daug daug kitų. Bet aš norėčiau kelis žodžius parašyti apie tai, ko dažnai net nepastebim – apie mus supančią gamtą, apie ten gyvenančius mūsų mažuosius brolius – gyvūniją. Miestas negali virsti betoninėmis džiunglėmis, socialdemokratai yra už žmogaus ir gamtos harmoniją, už viešuosius želdymus, parkus, kuriuose gali lankytis visi. Aišku, ir privati iniciatyva yra gerbtina, todėl sutvarkytas žaliasis kampelis gali būti pažymėtas mecenato vardu,  taip jis bus miestiečių pagerbtas.

Ar žinote, kad Vilniuje yra du regioniniai parkai – Pavilnių ir Verkių? O kiek dar miesto parkų, parkelių, skverų. Juose ne tik malonu pasivaikščioti, bet kartu su kitais miesto želdiniais jie yra Vilniaus plaučiai.  Juk taip miela matyti ir žiemą, ir vasarą parkuose, skveruose, alėjose vaikštančias mamas su vaikais,  susikabinusias poreles ar orius senjorus. Todėl kviečiu nesutankinti  gyvenamųjų kvartalų, nekirsti sveikų medžių, palikti jiems žemės lopinėlį, o ne įmūryti juos į asfaltą.

 Vilniuje gyvena apie 100 rūšių paukščių, iš jų pusė čia žiemoja, o dar apie 200 rūšių praskrenda. Ar matėte žiemą medį nutūptą šiaurinių svirbelių? Nuo jų rausvų krūtinėlių medis pražysta. O ar girdite, kaip ciksi zylutės ar čirškia žvirbliai. Gal kartais nepastebim to, prie ko pripratę, bet be mūsų mažųjų brolių miestas būtų daug niūresnis, mažiau  šypsenų matytume. Vilniaus apylinkėse randamos 46 žinduolių rūšys, iš kurių, deja, 10 įrašytų į Lietuvos Raudonąją knygą.  Pelėausis ir plačiaausis šikšnosparniai bei ūdra įrašyti ir į Europos Raudonąją knygą. O dar saugomos kitos šikšnosparnių rūšys bei šermuonėlis. Miestas auga, ir dažnai užmirštama, kad šalia mūsų yra ir gyvūnai, juk žmogus, verslas, finansai, dar kas nors atrodo svarbiau. Štai nutarta privatizuoti kokius nors tunelius, o ten žiemoja šikšnosparniai. Gal jie ne visiems gražūs, gal kas jų ir bijo, bet jei jie išnyks – jokiose laboratorijose jų neatkursim. Todėl kiekvienas žingsnis turi būti apgalvotas.  Turim saugoti gamtos paveldą taip pat rūpestingai, kaip ir kultūros – tai mūsų istorija. Tikiuosi, Vilniaus savivaldybės taryba ir darbuotojai  supras, kad gražiausia plastikinė ar net šilkinė gėlė neprilygs žaliam lapeliui ar mažam žiedeliui. 
Ir dar. Keli žodžiai apie tuos, kurie neišgyvena be mūsų – mūsų augintinius. Esu įsitikinusi, nėra kaltų gyvūnų – kalti jų šeimininkai. Gal neauklėjo, gal neprižiūrėjo, išmetė, kai nusibodo, ar nesaugojo, kad nesusilauktų niekam nereikalingų palikuonių. Tie, kas skriaudžia silpnesnį – gyvūną, vėliau skriaudžia ir žmones. Vien tam, kad pajustų savo valdžią.

Labai noriu (ir tikrai tą skatinsiu), kad gatvėse nebūtų benamių gyvūnų, kad visi jie rastų kitus gerus namus, kad gyvūnų globėjai nebūtų laikomi keistuoliais, kad Vilnius taptų miestu, kuriame gera visiems – sparnuotiems ir besparniams, keturkojams ir dvikojams, mažiems ir dideliems, stipriems ir silpnesniems, juk vietos tikrai užteks visiems, tik pastebėkime šalia esantį.