StraipsniaiAr tikrai “Alita” parduota nevykusiai?
Jau šiek tiek aprimo aistros dėl “Alitos” privatizavimo peripetijų. Seimas, nepaisydamas Konstitucinio teismo sprendimo, patvirtino Seimo Laikinosios tyrimo komisijos AB ,,Alita” privatizavimo aplinkybėms ištirti išvadas.
Pacituosiu dalį jų:
“Privatizuojant AB “ALITA” valstybei buvo padaryta 35,9 mln Lt žalos. Iš šios sumos didžiausia – 34,2 mln Lt materialinė žala (negautos pajamos) valstybei buvo padaryta dėl to, kad Valstybės turto fondas (VTF) neteisėtai atsisakė pasirašyti AB “ALITA valstybei nuosavybės teise priklausančių akcijų pirkimo-pardavimo sutartį su pirmuoju viešo konkurso laimėtoju L.Bosca. Be to, valstybė patyrė 1,8 mln Lt tiesioginių nuostolių, kuriuos VTF turi sumokėti tenkindamas ieškovo L.Bosca reikalavimus ir padengdamas kitas bylinėjimosi išlaidas pagal 2006 m. spalio 10 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį.
VTF atsisakius pasirašyti AB “Alita” valstybei nuosavybės teise priklausančių akcijų pirkimo-pardavimo sutartį su pirmuoju konkurso laimėtoju L. Bosca, Lietuva neteko galimybės papildyti savo užsienio valiutos įplaukas 26,7 mln. eurų ar kita užsienio valiuta, nes vėliau viešo konkurso nugalėtoju pripažintas V. Junevičiaus, V. Pečiūros, A. J. Stankevičiaus ir D. Vėželio konsorciumas (UAB “Invinus”) AB “Alita” valstybei priklausiusias akcijas nupirko už litus, kuriuos gavo pagal kredito sutartį iš banko.
Atsakingais asmenimis už valstybei padarytą žalą privatizuojant AB „Alita“ laikytini VTF buvęs generalinis direktorius P. Milašauskas, VĮ VTF valdyba (pirmininkas – G. Rainys), Viešojo konkurso komisija akcinėms bendrovėms “Stumbras”, “Vilniaus degtinė”, “Alita” ir “Anykščių vynas“ privatizuoti (pirmininkas – A. Malikėnas), Privatizavimo komisija (pirmininkas – R. Ginevičius) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė (kurios 2003 m. gruodžio 24 d. nutarimą dėl AB „Alita“ valstybei nuosavybės teise priklausančių akcijų pirkimo–pardavimo sutarties pasirašė tuometinis Ūkio ministras P. Čėsna ir Ministras Pirmininkas A.M. Brazauskas)”.
Taigi visiškai aišku, kad Seimo komisija ėmėsi teismo vaidmens ir įvardino ir neva padarytą žalą, ir jų manymu kaltus asmenis.
Už tokio sprendimo kyšo politinės ausys, nes nebuvo net pabandyta atsakyti į klausimą, kas būtų buvę, jei “Alitą” būtų pardavę L. Boskai (tiksliau tiems, kurie už jo stovėjo). Todėl Socialdemokratų partijos frakcija Seime padarė pareiškimą dėl šių išvadų ir gynė savo pozicijas. Štai tie argumentai, kuriais remdamiesi, mes prieštaravome Seimo komisijos teiginiams.
- Komisija, tirdama “Alitos” privatizavimą ir išvadose apkaltindama VTF, Privatizavimo komisiją, Vyriausybę, nesigilino, kokias pasekmes galėjo sukelti kitoks privatizavimo variantas nei buvo pasirinktas. Komisija pasitenkino priimdama kaltinamąjį politinį sprendimą. Ir netgi nepakvietė buvusio Ūkio ministro P. Čėsnos, nors savo išvadoje jį apkaltino padarius žalą valstybei. Tai nedaro komisijai garbės ir verčia abejoti jos išvadomis.
- Komisijos parengtos išvados leidžia manyti, kad jos tikslas buvo ne įvertinti privatizavimą, bet apkaltinti tuometinę Vyriausybę ir jos vadovą. Jei Komisija siekė kitų tikslų – tobulinti privatizavimo procesą, tai kyla klausimas, kodėl nepateikti siūlymai Seimui keisti Privatizavimo ir kitus įstatymus ar kitus teisės aktus, kad būtų galima išvengti negatyvių momentų privatizavimo metu.
- “Alitos” Komisijos išvada iš esmės grindžiama vienu argumentu - didžiausia pasiūlyta kaina (beje, ji nebūtinai būtų sumokėta). Socialdemokratai yra įsitikinę, kad didžiausia pasiūlyta kaina negali būti svarbiausiu, juo labiau vieninteliu privatizavimo kriterijumi. Nesena Lietuvos ūkio raidos patirtis rodo, kad žadamos didelės sumos už privatizuojamus objektus net po sutarčių pasirašymo ir perėmus ūkio objektus negarantuoja nei stabilaus šių įmonių darbo, nei visos sumos įmokėjimo. Todėl esame įsitikinę, kad svarbiausi yra galutiniai rezultatai, o jų Lietuvos istorijoje buvo labai įvairių, deja, ir nevykusių (pvz. “Alytaus tekstilės”, Vakarų laivų remonto ir kt.). Kodėl dabar nesudaromos Seime komisijos ir nesvarstoma, kokia buvo nauda ar žala iš tokio įmonių privatizavimo, kai parduota buvo didžiausą kainą pasiūliusiam?
- didžiausią privatizavimo kainą pasiūlęs L. Boska buvo pripažintas konkurso laimėtoju, bet parafuoti pirkimo-pardavimo sutarties neatvyko. Jis taip pat nepateikė banko garantijos, kuri užtikrintų įmoką, jei kiltų finansinių problemų. Viešojo pirkimo komisija, abejodama pretendento ketinimų pagrįstumu, iškėlė reikalavimą kainą mokėti iškarto ir nustatė iki šimto karto didesnes baudas. Rimtam privatizuotojui tai neturėjo būti esminė priežastis atsisakyti parafuoti sutartį. Be to, Aukščiausiajam Teismui priteisus patirtų nuostolių kompensavimą, VTF kelias savaites negalėjo pervesti priteistos sumos, nes L. Boska nesugebėjo laiku nurodyti net banko sąskaitos (gal jos net neturėjo)
- keista, kad Komisijai nekilo klausimai, kodėl daugiausiai pasiūlęs pretendentas, taip bijojo didesnių baudų įrašymo į sutartį, jei ruošėsi sąžiningai vykdyti visas sąlygas, o kreipdamasis į teismą neprašė panaikinti konkurso rezultatų ir skelbti konkursą iš naujo, kad galėtų dalyvauti ir įrodyti savo teisumą? Taigi, kas galėtų paneigti, kad nebuvo numatytas scenarijus, vesiantis į “Alitos” bankrotą, įrengimų išpardavimą ir pan, o tokių pavyzdžių šalies ūkio privatizavimo istorijoje būta.
- komisija nesivargino atsakyti į klausimą, dėl kokių priežasčių VTF neskelbė privatizavimo konkurso iš naujo. O juk buvo didelė tikimybė, kad per laiką, kol jis būtų įvykęs, “Alitos” vertė būtų gerokai sumažėjusi, nes tuo metu alkoholio rinka jau buvo liberalizuota, veiklos sąlygos gerokai pasikeitusios, reikėjo skubių investicijų. Tokia galimybė nėra laužta iš piršto, ją patvirtina ir “Anykščių vyno” privatizavimo istorija.
- Socialdemokratai nekvestionuoja Aukščiausio Teismo sprendimo, tačiau primena, kad teismas sprendė tik dėl pretendento nuostolių, ir priėmė nutartį ne dėl konkurso rezultatų teisėtumo ar būtinybės rengti kitą konkursą.
- kadangi Seimo komisija nesvarstė visų “Alitos” privatizavimo aplinkybių ir jų neįvertino, tai ir Komisijos išvados apie valstybei padarytą žalą ir nuostolius yra tik tariamos.
Socialdemokratai yra įsitikinę, kad veiksmai, turintįs ekonomines pasekmes, turi būti vertinami ne aritmetiškai, skaičiuojant hipotetinę, neva padarytą žalą, o ekonomiškai, įvertinant pasekmes, privatizavimo praktiką ir rezultatus.
Taigi vargu, ar “Alitos” privatizavimą galima laikyti nevykusiu ar net žalingu. Juk įmonė sėkmingai dirba, moka mokesčius, gaunami atlyginimai. O juk tai, o ne turto išpardavimas ir yra privatizavimo tikslas.
Gairės, 2006
Grįžti atgal į straipsnių sąrašą
Pacituosiu dalį jų:
“Privatizuojant AB “ALITA” valstybei buvo padaryta 35,9 mln Lt žalos. Iš šios sumos didžiausia – 34,2 mln Lt materialinė žala (negautos pajamos) valstybei buvo padaryta dėl to, kad Valstybės turto fondas (VTF) neteisėtai atsisakė pasirašyti AB “ALITA valstybei nuosavybės teise priklausančių akcijų pirkimo-pardavimo sutartį su pirmuoju viešo konkurso laimėtoju L.Bosca. Be to, valstybė patyrė 1,8 mln Lt tiesioginių nuostolių, kuriuos VTF turi sumokėti tenkindamas ieškovo L.Bosca reikalavimus ir padengdamas kitas bylinėjimosi išlaidas pagal 2006 m. spalio 10 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį.
VTF atsisakius pasirašyti AB “Alita” valstybei nuosavybės teise priklausančių akcijų pirkimo-pardavimo sutartį su pirmuoju konkurso laimėtoju L. Bosca, Lietuva neteko galimybės papildyti savo užsienio valiutos įplaukas 26,7 mln. eurų ar kita užsienio valiuta, nes vėliau viešo konkurso nugalėtoju pripažintas V. Junevičiaus, V. Pečiūros, A. J. Stankevičiaus ir D. Vėželio konsorciumas (UAB “Invinus”) AB “Alita” valstybei priklausiusias akcijas nupirko už litus, kuriuos gavo pagal kredito sutartį iš banko.
Atsakingais asmenimis už valstybei padarytą žalą privatizuojant AB „Alita“ laikytini VTF buvęs generalinis direktorius P. Milašauskas, VĮ VTF valdyba (pirmininkas – G. Rainys), Viešojo konkurso komisija akcinėms bendrovėms “Stumbras”, “Vilniaus degtinė”, “Alita” ir “Anykščių vynas“ privatizuoti (pirmininkas – A. Malikėnas), Privatizavimo komisija (pirmininkas – R. Ginevičius) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė (kurios 2003 m. gruodžio 24 d. nutarimą dėl AB „Alita“ valstybei nuosavybės teise priklausančių akcijų pirkimo–pardavimo sutarties pasirašė tuometinis Ūkio ministras P. Čėsna ir Ministras Pirmininkas A.M. Brazauskas)”.
Taigi visiškai aišku, kad Seimo komisija ėmėsi teismo vaidmens ir įvardino ir neva padarytą žalą, ir jų manymu kaltus asmenis.
Už tokio sprendimo kyšo politinės ausys, nes nebuvo net pabandyta atsakyti į klausimą, kas būtų buvę, jei “Alitą” būtų pardavę L. Boskai (tiksliau tiems, kurie už jo stovėjo). Todėl Socialdemokratų partijos frakcija Seime padarė pareiškimą dėl šių išvadų ir gynė savo pozicijas. Štai tie argumentai, kuriais remdamiesi, mes prieštaravome Seimo komisijos teiginiams.
- Komisija, tirdama “Alitos” privatizavimą ir išvadose apkaltindama VTF, Privatizavimo komisiją, Vyriausybę, nesigilino, kokias pasekmes galėjo sukelti kitoks privatizavimo variantas nei buvo pasirinktas. Komisija pasitenkino priimdama kaltinamąjį politinį sprendimą. Ir netgi nepakvietė buvusio Ūkio ministro P. Čėsnos, nors savo išvadoje jį apkaltino padarius žalą valstybei. Tai nedaro komisijai garbės ir verčia abejoti jos išvadomis.
- Komisijos parengtos išvados leidžia manyti, kad jos tikslas buvo ne įvertinti privatizavimą, bet apkaltinti tuometinę Vyriausybę ir jos vadovą. Jei Komisija siekė kitų tikslų – tobulinti privatizavimo procesą, tai kyla klausimas, kodėl nepateikti siūlymai Seimui keisti Privatizavimo ir kitus įstatymus ar kitus teisės aktus, kad būtų galima išvengti negatyvių momentų privatizavimo metu.
- “Alitos” Komisijos išvada iš esmės grindžiama vienu argumentu - didžiausia pasiūlyta kaina (beje, ji nebūtinai būtų sumokėta). Socialdemokratai yra įsitikinę, kad didžiausia pasiūlyta kaina negali būti svarbiausiu, juo labiau vieninteliu privatizavimo kriterijumi. Nesena Lietuvos ūkio raidos patirtis rodo, kad žadamos didelės sumos už privatizuojamus objektus net po sutarčių pasirašymo ir perėmus ūkio objektus negarantuoja nei stabilaus šių įmonių darbo, nei visos sumos įmokėjimo. Todėl esame įsitikinę, kad svarbiausi yra galutiniai rezultatai, o jų Lietuvos istorijoje buvo labai įvairių, deja, ir nevykusių (pvz. “Alytaus tekstilės”, Vakarų laivų remonto ir kt.). Kodėl dabar nesudaromos Seime komisijos ir nesvarstoma, kokia buvo nauda ar žala iš tokio įmonių privatizavimo, kai parduota buvo didžiausą kainą pasiūliusiam?
- didžiausią privatizavimo kainą pasiūlęs L. Boska buvo pripažintas konkurso laimėtoju, bet parafuoti pirkimo-pardavimo sutarties neatvyko. Jis taip pat nepateikė banko garantijos, kuri užtikrintų įmoką, jei kiltų finansinių problemų. Viešojo pirkimo komisija, abejodama pretendento ketinimų pagrįstumu, iškėlė reikalavimą kainą mokėti iškarto ir nustatė iki šimto karto didesnes baudas. Rimtam privatizuotojui tai neturėjo būti esminė priežastis atsisakyti parafuoti sutartį. Be to, Aukščiausiajam Teismui priteisus patirtų nuostolių kompensavimą, VTF kelias savaites negalėjo pervesti priteistos sumos, nes L. Boska nesugebėjo laiku nurodyti net banko sąskaitos (gal jos net neturėjo)
- keista, kad Komisijai nekilo klausimai, kodėl daugiausiai pasiūlęs pretendentas, taip bijojo didesnių baudų įrašymo į sutartį, jei ruošėsi sąžiningai vykdyti visas sąlygas, o kreipdamasis į teismą neprašė panaikinti konkurso rezultatų ir skelbti konkursą iš naujo, kad galėtų dalyvauti ir įrodyti savo teisumą? Taigi, kas galėtų paneigti, kad nebuvo numatytas scenarijus, vesiantis į “Alitos” bankrotą, įrengimų išpardavimą ir pan, o tokių pavyzdžių šalies ūkio privatizavimo istorijoje būta.
- komisija nesivargino atsakyti į klausimą, dėl kokių priežasčių VTF neskelbė privatizavimo konkurso iš naujo. O juk buvo didelė tikimybė, kad per laiką, kol jis būtų įvykęs, “Alitos” vertė būtų gerokai sumažėjusi, nes tuo metu alkoholio rinka jau buvo liberalizuota, veiklos sąlygos gerokai pasikeitusios, reikėjo skubių investicijų. Tokia galimybė nėra laužta iš piršto, ją patvirtina ir “Anykščių vyno” privatizavimo istorija.
- Socialdemokratai nekvestionuoja Aukščiausio Teismo sprendimo, tačiau primena, kad teismas sprendė tik dėl pretendento nuostolių, ir priėmė nutartį ne dėl konkurso rezultatų teisėtumo ar būtinybės rengti kitą konkursą.
- kadangi Seimo komisija nesvarstė visų “Alitos” privatizavimo aplinkybių ir jų neįvertino, tai ir Komisijos išvados apie valstybei padarytą žalą ir nuostolius yra tik tariamos.
Socialdemokratai yra įsitikinę, kad veiksmai, turintįs ekonomines pasekmes, turi būti vertinami ne aritmetiškai, skaičiuojant hipotetinę, neva padarytą žalą, o ekonomiškai, įvertinant pasekmes, privatizavimo praktiką ir rezultatus.
Taigi vargu, ar “Alitos” privatizavimą galima laikyti nevykusiu ar net žalingu. Juk įmonė sėkmingai dirba, moka mokesčius, gaunami atlyginimai. O juk tai, o ne turto išpardavimas ir yra privatizavimo tikslas.
Gairės, 2006
Grįžti atgal į straipsnių sąrašą
