EURAS – baubas ar panacėja?

Viena iš temų šiuo metu nagrinėjama ne tik žiniasklaidoje, politikų diskusijose, bet ir daugelio žmonių butuose ar susiėjimuose – Euras. Kas tai – dar viena valdžios apgavystė, siūloma gerokai pavargusiai nuo įvairiausių reformų tautai ar panacėja nuo visų ekonomikos bėdų, leidžianti Lietuvoje pakelti ekonomiką, taip, kad jos vaisius pajustų dauguma. Neslėpsiu, manau pirmųjų -skeptikų yra tikrai daugiau. Todėl būtent jiems visų pirma ir skiriu šį rašinį. Nebandysiu pertikinti, tiesiog trumpai apžvelgsiu Euro atsiradimo istoriją, išdėstysiu galimus pliusus ir minusus.

Kada ir kaip buvo sutarta dėl vieningos valiutos

Jau. Europos Ekonominės Bendrijos 1958 m Romos sutartyje yra 107 str., kuris sako “Valiutų kursai – bendrų interesų reikalas.” Taigi jau beveik prieš 50 metų dabartinės Europos Sąjungos kūrėjai galvojo apie būtinumą bendros valiutos, arba kitaip Ekonominės ir pinigų sąjungos (EPS) sukūrimą. Tiesa, susitarti valstybėms pavyko ne iš pirmo karto, tik 1989 po tuometinio Europos Komisijos vadovo Žako Deloro ataskaitos, trečiojo bandymo sutarta dėl bendros valiutos įvedimo.Šioje ataskaitoje buvo pasiūlytas EPS kūrimo planas, ilgas kelias susidedantis iš trijų etapų. 1990m. prasidėjo pirmasis pasirengimo ekonominei ir pinigų sąjungai etapas – kapitalo liberalizavimo, daugiašalės priežiūros kūrimas. 1992 m. pasirašyta Mastrichto sutartis, pagal kurią nuo 1993 m. įkuriama Europos sąjunga, tuo metu vienijusi 12 valstybių ir buvo sudarytos sąlygos kurti institucines struktūras. 1994 m. prasidėjo antrasis etapas, kai pradėtos steigti pinigų sąjungos institucijos (bankas,) po metų priimtas Euro įvedimo scenarijus, o 1999 prasidėjo trečiasis etapas – negrįžtamai užfiksuotas šalių, dalyvaujančių EPS, valiutų kursų santykis su būsimu Euru, pradėjo veikti Europos centrinis bankas. Taigi 1999 m.sausio 1d. atsirado Euras.

Tiesa, dauguma tuometinės ES gyventojų to nematė ir nejautė, juo labiau tai nelabai rūpėjo Lietuvos, tuo metu dar besiderančios dėl būsimos narystės gyventojams. Juk dauguma žmonių pinigais laikė ir tebelaiko tuos pinigus, kuriuos galima pačiupinėti. Tačiau būtent šią datą reikėtų vadinti Euro gimimo diena – sąskaitose buvo naudojamas euras, galima buvo ir indėlius turėti euras, taigi Euras tapo vienintele visaverte, savarankiška EPS valiuta. Šalių valiutos funkcionavo ir toliau tačiau tapo iš esmės Euro išraiška ir neteko turėto savarankiškumo. O štai 2002.01.01. žengtas dar vienas žingsnis - jau pradėjo cirkuliuoti Euro banknotai ir monetos. Ilgokai buvo svarstyta, kaip gi turi atrodyti šie naujieji pinigai. Šalys siūlė pačius įvairiausius variantus, dažniausia siūlydavo savo šalies paminklus, kurie aišku svarbūs visai Europai, tačiau vis tik jie vaizduotų ir primintų konkrečią valstybę. Aišku, visų siūlymų neįmanoma patenkinti, be to, buvo tikimasi valiutų sąjungos išsiplėtimo, ir tada kiltų naujųjų šalių norai taip pat įamžinti savas vertybes Europos piniguose. Vis tik buvo rastas kompromisas - sutarta, kad banknotuose būtų pavaizduoti tikrovėje neegzistuojantys, apibendrinti statiniai ar vaizdai, tačiau juose Europos kultūrinė vienovė. O monetų aversai (t.y. ta pusė kurioje nurodytas nominalas) visose šalyse vienodas, o reverse (kitoje pusėje) kiekviena šalis siūlo savo piešinį. Bendraeuropinį averso dizainą sukūrė Belgijos Karališkosios monetų kalyklos dizaineris Lukas Luiksas (Luc Luycx). Projektą patvirtino 1997 m. Amsterdame, Europos Taryboje.Reverso piešinius kiekviena šalis kūrė atskirai. Rinkosi nuo 8 skirtingų variantų iki vieno visiems. Aštuonios skirtingos monetos tai -1, 2, 5 eurocentų (iš plieno, padengto raudonvariu), 10, 20, 50 eurocentų monetos (iš aukso spalvos lydinio) ir 1 ir 2 eurų monetos (iš dviejų skirtingų lydinio) Kiekviena šalis kūrė savo monetų piešinius.

Pavyzdžiui belgai visose monetose pavaizdavo savo karalių Albertą Antrąjį, o airiai – keltišką arfą. Austrai – ant mažųjų centų pavaizdavo augalus (aišku ir žymųjį edelveisą), ant didesniųjų – architektūros paminklus – šv. Stepono katedrą (kurią mato kiekvienos Komisaro Rekso serijos pradžioje), Belvederio rūmus ir šiuolaikinę architektūrą, o vieno euro moneta skirta V.A. Mocartui, 2 eurų - žymiai pacifistei ir visuomenės veikėjai Bertai fon Sutner, italai nepamiršo Koliziejaus ir bei Leonardo da Vinčio “Vitruvijaus žmogaus”, vokiški centai su Brandenburgo vartais, o eurai su herbu –saulės spinduliuose stovinčiu ereliu, graikai primena legendą apie Europos atsiradimą ir Elados istoriją, prancūzai savotiškai pakartojo franko piešinį - moterį sėjėją, simbolizuojančią Prancūziją. Visos monetos cirkuliuoja visoje Europoje, visos vienodai vertinamos, jos “migruoja” po visas šalis ir taip simboliškai vienija visą Europą.

Dabar tik trys senosios Europos šakys - Danija, Švedija ir Jungtinė Karalystė tebeturi savo piniginius simbolius. Gal laikas pasakyti keletą žodžių, kodėl ir mes negalėtume pasekti šių šalių pavyzdžiu. Jau 1999 m. nustatant euro ir šalių narių valiutų tarpusavio keitimo kursą buvo skaičiavimui buvo naudotos 11 šalių valiutos, kurios savotiškai tapo euro pagrindu. Šiame krepšelyje nebuvo anglų svaro, danų bei švedų kronų ir graikų drachmos. JK ir danai buvo sugebėję užsitikrinti sau išimtį sutartyje eurą įsivesti kai norės ir jei norės. Tuo tarpu Švedija ir Graikija netenkino reikalaujamų ekonominių bei finansinių kriterijų. Graikija per kelis metus pagerinusi rodiklius įsivedė eurą, o Švedija, remdamasi poreikiu atsiklausti tautos, neturi euro iki šiol .

Ar reikia referendumo?

Taigi senosios ES šalys ilgai ruošėsi bendros valiutos įvedimui, tai sukėlė nemažai komplikacijų, nepasitenkinimo, nostalgijos priepuolių ir nebuvo nei lengva, nei paprasta. O mes? Ar vėl nuogi žadame pulti į dilgėles? Juk tai, kam buvo ruoštasi dešimtmečiais, mes kaip pastaruoju metu įprasta, padarysim daug greičiau. Iš tiesų Lietuva rimtai tam ruošėsi, ir drįsčiau pasakyti esame pasiruošę. Litas jau seniai (nors ir šiek tiek liūdna) nėra visiškai savarankiška valiuta, juk nuo 1995 litas sukabintas su JAV doleriu, o nuo 2002 metų su euru, todėl jo kursas euro atžvilgiu nesikeičia. Mes jau senokai gyvenam beveik taip pat, kaip Vakarų Europa nuo 1999 m. pradžios, kai savarankiškos pinigų politikos neturim, o litas yra euro išraiška. Įstatymai Lietuvoje jau seniai leidžia turėti sąskaitas eurais, atsiskaityti Lietuvoje sąskaitiniais eurais, o jei sutaria pirkėjas su pardavėju –tai ir grynaisiais. Daugybė mūsų žmonių yra čiupinėję europinį pinigą, o ir kainų palyginimui t.p. jį vartoję. Lietuva turi dar vieną pranašumą. Mes galim mokytis iš kitų klaidų ar pasisekimų. Taigi techninių nesklandumų būti gali, bet didelių problemų kilti neturėtų. Svarbu ir koks procesą reguliuojantis įstatymas bus priimtas. Todėl lieka klausimas – o kam mums tas euras?

Pirmiausiai, reikia, ar nereikia referendumo euro įvedimo klausimu.. Visiškai aišku, kad svarbiausiais klausimais būtina atsiklausti tautos. Valiuta, be abejo, yra svarbus dalykas. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad referendumas būtinas, juo labiau, kad žmonėse abejonių yra. Tačiau įsigilinus į klausimą išaiškėja, kad toks referendumas tik patvirtintų (ar paneigtų) vieną kartą jau išreikštą tautos valią - juk 2003 m. referendume apie 90 proc. gyventojų balsavo už Lietuvos stojimą į Europos sąjungą, o tai reiškė ir pritarimą stojimo sutarčiai. Sutartyje yra įrašytas įsipareigojimas įsivesti eurą (t.y. tapti EPS nare). Aišku, dalis mūsų piliečių sakys – mes to nežinojom, bet tai jau būtų kitas klausimas. Todėl referendume klausti, to paties už ką jau buvo balsuota, būtų bandymas kvestionuoti mūsų stojimą į ES. O jeigu žmonės nepritartų Euro įvedimui, ar tai nereikštų, kad yra siūlomas pažeisti anksčiau priimtas sprendimas. Politikai, siūlantys referendumą, prisirinks politinių balų, kažkas gal pirmą kartą išgirs tų žmonių pavardes ir jų atstovaujamas politines jėgas, bet ar ne per didelė tokio populiarumo kaina? Teisiškai galima būtų klausti, ar pritariama įvesti eurą 2007.01.01, ar geriau vėliau, toks klausimas bent jau būtų pagrįstas.

Nemanau, kad toks referendumas įvyks, o jei jis būtų patariamasis, matyt, nepakeistų apsisprendimo.

Kas bus?

Daugelis mūsų žmonių bet kokią pinigų reformą laiko žmonių apgaule. Ką gi, tai - gyvenimo patirtis, o nuo kopūstų nudegęs ir per kopūstų lauką eidamas pučia. Be to, ne taip jau seniai, tik 1993 m. susigrąžinom litą. Litą, kuris buvo atimtas, ištremtas, niekintas, kaip ir dauguma tautos, ir jam grįžus nevienas, gal ir ašarą nubraukė lietuvišką pinigą vėl rankoje laikydamas. Ir štai vėl kažkokia nauja Maskva, kuri vadinasi Briuseliu, vėl jį atima ir siūlo kažką svetimo. Taigi tiek sentimentai, tiek nepasitikėjimas valdžia aišku yra visiškai natūrali reakcija. Bet ko gero daug labiau neramina visokių rūšių baubai, visų pirma gąsdinimas kainų kilimu. Turim kitų šalių patirtį. Daugybė žmonių tvirtina – kainos visur išaugo, o jau Lietuvoje iš viso bus baisu. Taigi, kaip ten su kainomis. Vartotojas pirmiausia atkreipia dėmesį į jam nepatinkančius reiškinius - todėl visados pastebės kas pabrango, bet nekreips dėmesio į tai, kas atpigo. Antra, niekados nebūna taip, kad veiktų tik vienas veiksnys, tai visados kompleksas – naftos kainos, konkrečios žaliavos brangimas, stichinė nelaimė, turėjusi įtakos, pasikeitusios sąlygos - mokesčiai, muitai, dar aišku ir nevisai ekonominis veiksnys- nesąžiningumas. Tačiau viskas nurašoma vienai aiškiai matomai priežasčiai – eurui. Kas gali užtikrinti, kad be jo nebūtų kainų kilimo. Juk ir dabar kyla naftos produktų kainos, o tai turi įtakos kitoms kainoms.

Be to, tyrimai euro zonos valstybėse parodė, kad realiai kainų indeksai išaugo procento dalimis, nors žmonės šnekėjo apie kartus. Aišku, baimės akys didelės, ir jei atsiranda pirkimo bumas, jis kelia kainas, o tai dar padidina pirkimus. Todėl pasistenkim vienas kito negąsdinti ir visiems bus bėdos mažiau. Matyt, dar ilgai mintyse eurus versim į litus, taip suvokdami tikrąją pinigų vertę. Bet taip daro iki šiol nemaža dalis prancūzų ar vokiečių..Kitas nemalonumas – litas smulkesnis nei euras, todėl iš pradžių ir algos, ir pensijos atrodys siaubingai mažos. Siūlyčiau padaryti tokį eksperimentą. Kai kuriose prekybos tinkluose (pvz. IKI) ir dabar yra kainos nurodytos litais ir eurais. Pabandykit suskaičiuoti už kiek eurų perkate prekių per savaitę ar mėnesį. Tikrai suma nebus lygi litų sumai. O po to palyginkite su pajamomis perskaičiuotomis į eurus. Sakote – keičiant kainas prekybininkai jas smarkiai padidins. Kaip dažnai sakoma –skaičius tas pats tik vietoj lito euras. Gal viena kita prekė gali matomai pabrangti. Bet bent jau tie, kurie buvoja Europoje, euro šalyse, mato, kad kainos ir tais pačiais eurais skiriasi – Vokietijoje pigiau, nei Belgijoje ar Prancūzijoje, o britai ir neturėdami euro vyksta į Graikiją, ar Ispanija atostogauti, nes ten pigiau. Kainų augimą slopina visų pirma yra konkurencija, antra, būtinos įstatyminės normos. Tik svarbu neišsigąsti liberalių klyksmų ir nepabijoti būsimam Euro įstatyme įteisinti normą ne tik gerokai prieš įvedant eurą kainas rodyti ir eurais, ir litais, bet ir apvalinimo taisykles patvirtinti. Galima ir kitų būdų paieškoti.

Taigi daug kam galima pasiruošti ir visus galimus šokus neutralizuoti.Kaip matom daug kas gali būti pakoreguota. Išskyrus sentimentus, jausmus, bet to ir nereikia.
Pliusus prognozuoti taip pat galima: psichologinis pliusas – Europos Komisija tik Lietuvą, Estiją ir Slovėnija įvertino, kaip galimas pirmąsias kandidates į Ekonominę ir Pinigų Sąjungą. Tai mūsų finansų sistemos įvertinimas. Antra, esant kitoms sąlygom panašioms padidėja užsienio investicijų galimybė būtent pas mus , o ne pvz. Lenkijoj ar Latvijoj – mažesnė valiutų rizika, teigiamas bendras finansinio klimato įvertinimas, tiek Lietuvos ir užsienio verslui, tiek gyventojams nebereikės mokėti bankams už valiutos keitimą, atkris pinigų spausdinimo išlaidos, neliks spekuliacinių norų nuvertinti savą valiutą, sustiprės visa ES, tuo pačiu ir mūsų galimybė atsispirti JAV ar Kinijai. Gal ir keistai skamba, bet patekus į euro klubą, mes turėsim daugiau laisvės – pvz. padidinti biudžeto deficitą, ar skolinimosi limitą ir didėja galimybė atsiskaityti su indėlininkais ar buvusiais savininkais. Taigi, yra ir nemažai privalumų euro įsivedime.
O be to, Lietuvos Vytis puikuosis ant euro monetų ir dar daugiau žmonių sužinos apie Lietuvą.

“Gairės”, 2005m. 


Grįžti atgal į straipsnių sąrašą