StraipsniaiEuro teks palaukti
Gegužės 16-oji buvo diena, kai paaiškėjo, kad euro, kurio tikėjomės nuo kitų metų, teks palūkėti, likome gyventi su litais. Dangus negriuvo, nors aistrų plykstelėjo.
Žinoma, Lietuvoje yra ir laukusių euro, ir jo bijojusių, yra besidžiaugiančių ne tiek dėl euro neįvedimo, kiek dėl to, kad nepasisekė būtent šitai Vyriausybei - bus dar viena proga pagąsdinti ją nepasitikėjimu, tema politinei retorikai.
Šiek tiek aprimus aistroms, verta panagrinėti, kokios gi šio Europos Komisijos (EK) sprendimo priežastys ir pasekmės Lietuvai, ką toliau daryti.
Motyvas EK sprendimui aiškus - infliacija Lietuvoje neatitinkanti Mastrichto kriterijui. Bet ar tai priežastis? Juk tada, kai kūrėsi Euro zona, kriterijų neatitiko (o ir dabar neatitinka) keletas šalių. Vienose gerokai per didelė valstybės skola, kitose biudžeto deficitas ar infliacija, tačiau tada buvo priimtas politinis sprendimas ir visos norėjusios valstybės buvo priimtos. Juk tiek Vokietija, tiek Prancūzija, tiek Graikija sėkmingai tų kriterijų ir toliau nesilaiko, o Europos Komisija joms tik pirštu pagrasina. Matyt, tai yra viena iš priežasčių, kad dabar į Lietuvą buvo pažiūrėta griežtai ir formaliai. Tačiau tai, kas EK buvo pavadinta vertinimu pagal ekonominius kriterijus, labai jau panašu į politinius vertinimus.
Įvairūs šaltiniai Briuselyje ir aplink jį jau nuo metų pradžios siuntė signalus – Lietuva per silpna įsivesti eurą, ji neįvykdys kriterijų, buvo giriama Estija, kad ji nesiprašo(!) į euro zoną, po to pradėta aiškinti apie tvarią infliaciją, nors tokio kriterijaus ir nėra. Manau, Lietuvos Vyriausybė padarė viską, ką reikėjo, kad eurą įsivestume, ir visos oponentų kalbos apie nepakankamas pastangas tėra politikavimas. Ir tai, kad paprašėme mus iš anksto įvertinti, ir Finansų ministro kelionės po Europos finansų sostines buvo teisingi žingsniai. O Europoje daugiau žmonių sužinojo, kad Lietuva nėra tik kažkuri Baltijos šalis ES pakraštyje, bet yra valstybė, kuri turi savo požiūrį, siekius ir galimybes (šiek tiek vėliau prie šio atradimo prisidėjo Eurovizijoje sėkmingai pasirodžiusi mūsų grupė „LT United“).
Taigi su Europa viskas aišku – sprendimas buvo galingųjų rankose, ir todėl kol kas „ne tau Martynai mėlynas dangus“…
Grįžkim iš politinio Europos centro į geografinį. Apie kaltųjų paieškas kalbėti neverta, visa žiniasklaida jų pilna. Mane neramina kiti dalykai - kodėl kai kurie politikai dabar prabilo apie tai, kad įvedus eurą nukentėtų žmonės, ar to iki šiol nežinojo, ar tai – tiesiog bandymas pasiteisinti, beje, nelabai vykęs? Keletas ekonominių pastabų dėl keistos retorikos - „Nesuvaldė infliacijos, nesiėmė priemonių infliacijai pažaboti“ ir pan. Atrodo, lyg kalbėtume apie mažiausiai 10-15 procentų infliaciją, kurios įsisukusi spiralė ėste ėstų gyventojų pajamas, mažintų santaupas, didintų paskolų palūkanas. Juk viso to Lietuvoje nėra. Ir visi nepolitizuoti ekonomistai sutaria, kad 2-3 procentų infliacija per metus yra visai tinkama ūkio augimui, ir visai neseniai buvo skundžiamasi, kad Lietuvoje yra defliacija, kuri klasikinėje ekonomikoje reiškia ūkio stagnaciją. Tiesa, Lietuva ir čia buvo nepavaldi įprastiems dėsniams – jos ekonomika toliau augo. Be to, mūsų naftos produktų kainoje mažesnę dalį sudaro akcizas, vadinasi ji jautriau reaguoja į žaliavos brangimą. O svarbiausia - mūsų pajamos kelis kartus mažesnės nei turtingose šalyse. Ir nėra kito būdo jas padidinti, kaip didinti atlyginimus bei išmokas. O tą galim daryti tik augant ekonomikai, nes tuščių pinigų spausdinti neleidžia mūsų įstatymai bei įsipareigojimai. Deja, didėjant pinigų masei, augs ir kainos, tai - neišvengiama, svarbu, kad jų augimas atsiliktų nuo pajamų augimo ir realiosios pajamos, kad ir pamažu, bet nesustodamos artėtų prie esamų toliau pažengusiose šalyse. Juk tose valstybėse žmonių pajamos 5 - 6, o kai kur ir daugiau kartų didesnės nei mūsų, tačiau būtinosios prekės brangesnės 2–3 kartus, o kai kurios buitinės technikos, drabužių ar automobilių kainos skiriasi iš esmės tik dėl skirtingų mokesčių. Todėl Lietuvoje beveik trečdalį savo pajamų išlaidžiame maisto prekėms, dar šeštadalį – komunaliniams mokesčiams (mažas pajamas turinčiųjų šios išlaidos siekia ir 70 procentų), o turtingesnėse šalyse gyventojai maistui išleidžia tik apie penktadalį savo pajamų.
Aš tai išdėsčiau dėl to, kad atsiranda siūlymų mažinti infliaciją algų ir kitų išmokų įšaldymu (taip, beje, pasielgė Slovėnija). Labai džiaugiuosi, kad premjeras A. Brazauskas aiškiai pasakė to nedarysiąs. Bet koks „įšaldymas“ ne tik blogintų Lietuvos žmonių padėtį, bet ir skaudžiai atsilieptų vėliau, jei pavyktų įsivesti eurą – suspausta spyruoklė atsileistų ir tada ne tik infliaciją būtų sunku pažaboti, bet ir euras būtų visiškai diskredituotas. Panašus scenarijus buvo kai kuriose į euro zoną stojusiose šalyse, ypač jei jose nacionaliniai pinigai buvo labai smulkūs, o infliacija dirbtinai stabdoma (pvz., Graikijoje). Mūsų Vyriausybė, vykdydama Europos Komisijos rekomendacijas, nenaudojo dirbtinių administracinių priemonių infliacijai mažinti. Euras turi gerinti žmonių gyvenimą, o ne jį bloginti.
Dešinieji siūlo mažinti valstybės išlaidas (jie tai vadina išlaidavimu), tik užmiršta pridurti, kad Lietuvoje ir taip per biudžetus perskirstoma mažiausia BVP dalis iš visų ES šalių. Vargu, ar dar ką nors čia reikėtų daryti. Dar keistesnis jų (ir netgi Prezidento V.Adamkaus) pasiūlymas staigiai mažinti Gyventojų pajamų mokestį. Kokios to pasekmės galėtų būti gyventojams, rašiau pernai „Gairių“ 9 numeryje, o ekonominės taip pat aiškios – kai daugiau pajamų rankose, labiau auga infliacija.
Taigi, ką reikėtų toliau daryti?
Pirmiausia sutarti, kada bandysim dar kartą įsivesti eurą. Greičiausiai tai galėtų būti 2009 metų pradžia, nors žinant, kad tai turėtų būti pirmi metai po naujų Seimo – gal ir 2010 metai. Antra, turi būti skatinamas ūkio augimas, tačiau ne dirbančiųjų sąskaita. Priešingu atveju, emigracija tik didės, augs santykinis skurdas, o išsilavinusios ir pasiturinčios Lietuvos vizija tols, žmonės ieškos vis naujų gelbėtojų. Jei valstybėje nebus ramybės ir santarvės, nepadės nei euras, nei visa Europa.
Grįžti atgal į straipsnių sąrašą
Žinoma, Lietuvoje yra ir laukusių euro, ir jo bijojusių, yra besidžiaugiančių ne tiek dėl euro neįvedimo, kiek dėl to, kad nepasisekė būtent šitai Vyriausybei - bus dar viena proga pagąsdinti ją nepasitikėjimu, tema politinei retorikai.
Šiek tiek aprimus aistroms, verta panagrinėti, kokios gi šio Europos Komisijos (EK) sprendimo priežastys ir pasekmės Lietuvai, ką toliau daryti.
Motyvas EK sprendimui aiškus - infliacija Lietuvoje neatitinkanti Mastrichto kriterijui. Bet ar tai priežastis? Juk tada, kai kūrėsi Euro zona, kriterijų neatitiko (o ir dabar neatitinka) keletas šalių. Vienose gerokai per didelė valstybės skola, kitose biudžeto deficitas ar infliacija, tačiau tada buvo priimtas politinis sprendimas ir visos norėjusios valstybės buvo priimtos. Juk tiek Vokietija, tiek Prancūzija, tiek Graikija sėkmingai tų kriterijų ir toliau nesilaiko, o Europos Komisija joms tik pirštu pagrasina. Matyt, tai yra viena iš priežasčių, kad dabar į Lietuvą buvo pažiūrėta griežtai ir formaliai. Tačiau tai, kas EK buvo pavadinta vertinimu pagal ekonominius kriterijus, labai jau panašu į politinius vertinimus.
Įvairūs šaltiniai Briuselyje ir aplink jį jau nuo metų pradžios siuntė signalus – Lietuva per silpna įsivesti eurą, ji neįvykdys kriterijų, buvo giriama Estija, kad ji nesiprašo(!) į euro zoną, po to pradėta aiškinti apie tvarią infliaciją, nors tokio kriterijaus ir nėra. Manau, Lietuvos Vyriausybė padarė viską, ką reikėjo, kad eurą įsivestume, ir visos oponentų kalbos apie nepakankamas pastangas tėra politikavimas. Ir tai, kad paprašėme mus iš anksto įvertinti, ir Finansų ministro kelionės po Europos finansų sostines buvo teisingi žingsniai. O Europoje daugiau žmonių sužinojo, kad Lietuva nėra tik kažkuri Baltijos šalis ES pakraštyje, bet yra valstybė, kuri turi savo požiūrį, siekius ir galimybes (šiek tiek vėliau prie šio atradimo prisidėjo Eurovizijoje sėkmingai pasirodžiusi mūsų grupė „LT United“).
Taigi su Europa viskas aišku – sprendimas buvo galingųjų rankose, ir todėl kol kas „ne tau Martynai mėlynas dangus“…
Grįžkim iš politinio Europos centro į geografinį. Apie kaltųjų paieškas kalbėti neverta, visa žiniasklaida jų pilna. Mane neramina kiti dalykai - kodėl kai kurie politikai dabar prabilo apie tai, kad įvedus eurą nukentėtų žmonės, ar to iki šiol nežinojo, ar tai – tiesiog bandymas pasiteisinti, beje, nelabai vykęs? Keletas ekonominių pastabų dėl keistos retorikos - „Nesuvaldė infliacijos, nesiėmė priemonių infliacijai pažaboti“ ir pan. Atrodo, lyg kalbėtume apie mažiausiai 10-15 procentų infliaciją, kurios įsisukusi spiralė ėste ėstų gyventojų pajamas, mažintų santaupas, didintų paskolų palūkanas. Juk viso to Lietuvoje nėra. Ir visi nepolitizuoti ekonomistai sutaria, kad 2-3 procentų infliacija per metus yra visai tinkama ūkio augimui, ir visai neseniai buvo skundžiamasi, kad Lietuvoje yra defliacija, kuri klasikinėje ekonomikoje reiškia ūkio stagnaciją. Tiesa, Lietuva ir čia buvo nepavaldi įprastiems dėsniams – jos ekonomika toliau augo. Be to, mūsų naftos produktų kainoje mažesnę dalį sudaro akcizas, vadinasi ji jautriau reaguoja į žaliavos brangimą. O svarbiausia - mūsų pajamos kelis kartus mažesnės nei turtingose šalyse. Ir nėra kito būdo jas padidinti, kaip didinti atlyginimus bei išmokas. O tą galim daryti tik augant ekonomikai, nes tuščių pinigų spausdinti neleidžia mūsų įstatymai bei įsipareigojimai. Deja, didėjant pinigų masei, augs ir kainos, tai - neišvengiama, svarbu, kad jų augimas atsiliktų nuo pajamų augimo ir realiosios pajamos, kad ir pamažu, bet nesustodamos artėtų prie esamų toliau pažengusiose šalyse. Juk tose valstybėse žmonių pajamos 5 - 6, o kai kur ir daugiau kartų didesnės nei mūsų, tačiau būtinosios prekės brangesnės 2–3 kartus, o kai kurios buitinės technikos, drabužių ar automobilių kainos skiriasi iš esmės tik dėl skirtingų mokesčių. Todėl Lietuvoje beveik trečdalį savo pajamų išlaidžiame maisto prekėms, dar šeštadalį – komunaliniams mokesčiams (mažas pajamas turinčiųjų šios išlaidos siekia ir 70 procentų), o turtingesnėse šalyse gyventojai maistui išleidžia tik apie penktadalį savo pajamų.
Aš tai išdėsčiau dėl to, kad atsiranda siūlymų mažinti infliaciją algų ir kitų išmokų įšaldymu (taip, beje, pasielgė Slovėnija). Labai džiaugiuosi, kad premjeras A. Brazauskas aiškiai pasakė to nedarysiąs. Bet koks „įšaldymas“ ne tik blogintų Lietuvos žmonių padėtį, bet ir skaudžiai atsilieptų vėliau, jei pavyktų įsivesti eurą – suspausta spyruoklė atsileistų ir tada ne tik infliaciją būtų sunku pažaboti, bet ir euras būtų visiškai diskredituotas. Panašus scenarijus buvo kai kuriose į euro zoną stojusiose šalyse, ypač jei jose nacionaliniai pinigai buvo labai smulkūs, o infliacija dirbtinai stabdoma (pvz., Graikijoje). Mūsų Vyriausybė, vykdydama Europos Komisijos rekomendacijas, nenaudojo dirbtinių administracinių priemonių infliacijai mažinti. Euras turi gerinti žmonių gyvenimą, o ne jį bloginti.
Dešinieji siūlo mažinti valstybės išlaidas (jie tai vadina išlaidavimu), tik užmiršta pridurti, kad Lietuvoje ir taip per biudžetus perskirstoma mažiausia BVP dalis iš visų ES šalių. Vargu, ar dar ką nors čia reikėtų daryti. Dar keistesnis jų (ir netgi Prezidento V.Adamkaus) pasiūlymas staigiai mažinti Gyventojų pajamų mokestį. Kokios to pasekmės galėtų būti gyventojams, rašiau pernai „Gairių“ 9 numeryje, o ekonominės taip pat aiškios – kai daugiau pajamų rankose, labiau auga infliacija.
Taigi, ką reikėtų toliau daryti?
Pirmiausia sutarti, kada bandysim dar kartą įsivesti eurą. Greičiausiai tai galėtų būti 2009 metų pradžia, nors žinant, kad tai turėtų būti pirmi metai po naujų Seimo – gal ir 2010 metai. Antra, turi būti skatinamas ūkio augimas, tačiau ne dirbančiųjų sąskaita. Priešingu atveju, emigracija tik didės, augs santykinis skurdas, o išsilavinusios ir pasiturinčios Lietuvos vizija tols, žmonės ieškos vis naujų gelbėtojų. Jei valstybėje nebus ramybės ir santarvės, nepadės nei euras, nei visa Europa.
Grįžti atgal į straipsnių sąrašą
