StraipsniaiKas apgins silpnuosius?
Spalio 4 diena buvo pasaulinė gyvūnų globos diena. Kai kuriuose Lietuvos miestuose vyko renginiai, juose dalyvavo ir dvasininkai. Ta diena paskatino norą pasidalinti mintimis apie mūsų požiūrį į silpnesniuosius, į tuos, kurie priklauso nuo mūsų, nuo mūsų dėmesio, meilės ir pagarbos – tai gyvūnai. Visuomet domėjausi mus supančia gamta, žmogaus santykiu su ja, gamtos sugebėjimu prisitaikyti prie žmogaus siūlomų pokyčiu. Esu įsitikinusi, kad visuomenės brandą parodo jos sugebėjimas sutarti su ja supančiu pasauliu. Ir tai nereiškia nei grįžimo atgal į pirmykštę bendruomenę, kai žmogus priklausė nuo gamtos, nei bandymų pajungti gamtą, kaip visai neseniai buvo bandoma. Gamta lydi žmogų per gyvenimą, net jei jis negyvena prie miško – tai gėlės ant langų, tai paukštelis už lango, ir labai dažnai auginamas gyvūnėlis. Ūkiška lietuvio prigimtis pirmiausiai galvoja apie karves, arklius bei kiaules ar avis, ožkas, gyvulius, kurie duoda naudą. Tačiau nuo seniausių laikų prie žmogaus glaudėsi šunys bei katės, vėliau pradėtos džiaugsmui žmonių, ypač mažųjų, laikyti jūrų kiaulytės, žiurkėnai, šinšilos, triušiai, net žiurkės ir pelės. Tik ar visados tas džiaugsmas neatsiejamas nuo rūpesčio šalia tavęs esančiu, ar gyvas padaras nepaverčiamas žaisliuku, o gal netgi prievartos objektu?
Šiuolaikinėse demokratinėse šalyse, nors kiekviena šalis turi savo ypatumus, valstybė nepalieka šių procesų savieigai, visur yra įstatymai, draudžiantys žiaurų elgesį su gyvūnais, reglamentuojantys jų priežiūrą, priimti tarptautiniai teisės aktai..
Lietuvoje taip pat galioja Gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymas, galiojantis nuo 1996 m. ir kelis kartus neesmingai taisytas. Ir taisymai buvo susiję iš esmės su noru apginti žmones (kas savaime yra labai gerai) nuo agresyvių šunų. Tačiau pats įstatymas beviltiškai paseno, jame neatsispindi nei tarptautinių teisės aktų reikalavimai, nei šiuolaikinės problemos ir jų sprendimo būdai, todėl entuziastai – visų pirma Vilniaus m. savivaldybės visuomeninė gyvūnų globos ir priežiūros komisija ėmėsi iniciatyvos pataisyti šį teisės aktą. Šios komisijos nare yra ir šių eilučių autorė. Trumpai skaitytojui papasakosiu, ko nėra įstatyme, ir taip iškarto pasimatys keletas problemų, kurias būtina spręsti.
Galiojantis įstatymas nereglamentuoja gyvūnų globos organizacijų, kurios jau yra įsteigtos visoje Lietuvoje, veiklos, neužtikrina jų teisių vykdyti gyvūnų globą, dalyvauti formuojant gyvūnų apsaugos ir gerovės politiką, bendradarbiavimo su valstybės institucijomis galimybių. Įstatyme nėra jokių nuostatų (kas numatyta Europos Tarybos konvencijoje dėl namuose laikomų gyvūnų apsaugos) dėl gyvūnų skaičiaus mažinimo, neužtikrina nenaudojamų veisimui naminių gyvūnų (kurie potencialiai gali tapti ir nuolat tampa benamiais) sterilizacijos, pagal valstybės galimybes neužtikrina ir benamių gyvūnų sterilizacijos, nepasisako dėl gyvūnų kankinimo draudimo juos gaudant ir laikant gyvūnų globos namuose, neužtikrina benamių sterilizuotų gyvūnų apsaugos nuo gaudymo. Deja, netgi atvirkščiai, kai gyvūnų globos organizacijos, kuriose dirba tikri entuziastai, žmonės, kurie myli gyvūnus, nori įgyvendinti priemones situacijos gerinimui – pvz. benamių kačių sterilizaciją, valstybės tarnautojai ne tik nepadeda, bet dar drįsta šaipytis, neva šie, prisižiūrėję “Animal planet” laidų per televiziją, užsiima utopija.
Padorūs veterinarai žinodami, kad konvencija draudžia kenksmingas chirurgines operacijas, tokias kaip uodegų kirpimas, ausų trumpinimas, balso stygų pašalinimas, nagų ir ilčių pašalinimas, jų nedaro, tačiau įstatyme tai neįteisinta, ir netgi išsiaiškinus tokius atvejus sunku būtų tokius žmones nubausti.
Galiojančio įstatymo normos, reguliuojančios gyvūnų numarinimą, neatitinka konvencijos reikalavimų. Konvencija įpareigoja valstybę remti informavimo ir auklėjimo programų kūrimą, kad organizacijos ir asmenys, suinteresuoti naminių gyvūnų laikymu, veisimu, dresavimu, prekyba ir išlaikymu būtų skatinami susipažinti su konvencijos nuostatomis ir principais ir juos išmanyti. Šis Lietuvos valstybės prisiimtas įsipareigojimas šiuo metu nėra paremtas įstatymo normomis ir todėl nevykdomas. Įstatymas neapibrėžia valstybės valdymo gyvūnų apsaugos ir globos srityje, valstybės administravimas net neminimas kaip įstatymo paskirtis. Valstybės bendradarbiavimas su gyvūnų globos organizacijomis, tarptautinėmis organizacijomis, dalyvavimas visuomenės švietime, gyvūnų apsaugos strategijos planavime bei įgyvendinime yra numatyti konvencijoje, todėl būtina sukurti Lietuvoje veiksmingą gyvūnų apsaugos, globos, žmonių saugumo politiką. Įstatymo normos turi konkrečiai ir aiškiai nustatyti valstybės institucijų ir savivaldybių kompetenciją šioje srityje. Įstatymas nesuderintas ir su kitais galiojančiais Lietuvos teisės aktais.
Taigi matome, koks didelis darbas laukia tų, kurie siekia normalios teisinės bazės Lietuvoje. Ir tai tik pradžia. Nes daug svarbiau žmonių požiūris ir atsakomybė, o tam reikia ir laiko, ir pinigų, ir tinkamo valstybės požiūrio. Deja, tie žmonės, kurie laiko savo gyvūnus be maisto ir vandens, neapsaugo nuo karščio ar šalčio, spardo ir žaloja, išmeta ar išveža miškan, randa “puikų” pasiteisinimą – mano gyvulys, ką noriu, tą darau. Lygiai taip pat galima lupti vaiką, išvaryti į šaltį vienmarškinę žmoną ar draugę, apgyvendinti motiną sandėliuke, nes jie taip pat – “mano, ką noriu tą darau”. Ir apskritai, mąsto toks žmogėnas ar žmogėnė – kantrybės nėra su jais terliotis, tai fotelį apgraužia, tai kambary “gerą` darbą” padaro, tai verkia per naktis, ar ėda, kad negertum, ar vaiką žiūrėtum.
Gal kam ir šventvagiški atrodo tokie lyginimai, bet susimąstykit, ar ne įsitikinimas, kad galiu elgtis kaip noriu, lemia visus šituos poelgius. Ir tai visai ne asocialių žmonių bėda. Dažnai visiškai normalus žmogus gali išvežti šunį į mišką, dėl gal ir rimtų priežasčių negalintis jų auginti, nes juk neužmuša jo, o už numarinimą dar ir pinigus mokėti reikia. O jei tas šuo iš tiesų išgyvens ir su gauja tokių pačių nelaimėlių užpuls miške nekaltą žmogų, ar tikrai šunys bus kalti, o ne žmogus? O kodėl, ypač kaimo ar mažesnių miestelių žmones, geriau užkasa vos atsivestus kačiukus, bet ne sterilizuoja katės ar kalės, geriau išvaro lauk “kvėpinantį” katiną, bet jo nekastruoja? Ir dar laiko tai žmoniškumu. O inteligentiškas žmogus gali pasakyti: blogai elgsis katinas (reiškia neduos savęs tampyti) – bus išmestas. O gal reikia vaiką auklėti, kad suprastų, jog žvėreliui skauda?
Jei gyvūnas netinkamai elgiasi, reiškia arba jis ligonis, arba buvo netinkamai auklėjimas ir auginamas. Už kiekvieno šuns, koks jis bebūtų, yra žmogus – tas kuris jį netinkamai auklėjo, kuris tinkamai neprižiūrėjo, ar netgi išmetė, jei kažkuo jam neįtiko. Agresyvių veislių šunys ir jų mišrūnai yra registruojami, jų šeimininkai moka didesnes rinkliavas, jie turi būti tinkamai paruošiami. Ir kiti namuose auginami šunys ir katės turi būti registruojami, skiepijami ir tinkamai prižiūrimi. Visados išliks priešprieša tarp žmonių, kurie gyvūnus myli ir tų, kurie jiems abejingi, ar net jų nekenčia. Tačiau vis tiek svarbiausia yra žmogus, jo požiūris į aplinkinius, pagarba jiems. Juk kaimynas su šunimi visada gali palaukti, kol liftu nuvažiuos šeima su vaikais ar kaimynas bijantis šunų, visados galima (ir reikia) surinkti augintinio ekskrementus, uždėti antsnukį, pririšti pavadėli. Nesunku ir katinui parūpinti dėželę, tvarkyti namus, nepalikti nervingų gyvūnų vienų, svarbiausia prieš įsigyjant augintinį pagalvoti, ar galėsiu juo tinkamai rūpintis, ar turėsiu tam laiko ir pinigų (veterinaro paslaugos nėra nemokamos, o ir maistas kainuoja). Gyvūnu visuomet turi rūpintis suaugęs žmogus, vaikas gali daug padaryti, bet atsakomybė visuomet yra suaugusio žmogaus. Todėl nedovanokim gyvūnėlių tiems, kurie jų nemyli, ar tiesiog negali prižiūrėti. Tik suaugę žmonės atsakingi ir už benamius gyvūnus,. nes jis arba turėjo namus, arba jo protėviai juos turėjo.
Ir paskutinis štrichas - Vilniaus mieste vyksta akcija – benamių kačių sterilizavimas. Kokių tik komentarų neišgirsi. O juk problema ta, kad žmones nesupranta – kates galima gaudyt ir gaudyt, pirmiausia jos vislios, neišgaudysi, antra, jei įvyktų toks stebuklas, ne viename rūsyje tektų gintis nuo žiurkių ir pelių, net jei katė nėra gera medžiotoja, graužikai vis tik nemėgsta kartu su ja gyventi., trečia, katė – teritorinis gyvūnas, ir kol ji gyva, ji gina savo teritoriją nuo kitų kačių. Net iš savivaldybės entuziastai nesulaukia ne tik dėmesio, iš jų šaipomasi ir netgi trukdoma. Savivaldybių įmonės vadinasi globos namais, o iš tiesų yra pelno siekiančios įmonės, kur tėra karantinavimas ir žudymas, ir pinigai už maitą, kilogramais. Tai kam jiems kačių sterilizavimas, ar mažų kačiukų gaudymas, jei gali leisti katei atsivesti kelias vadas, o tik po to už daugiau kilogramų gauti pinigus, kam rūpintis normaliomis sąlygomis sugautiems gyvūnams, tai tik pinigus kainuoja ir t.t. Jei toks požiūris yra toleruojamas, tai ir visuomenė žiūri panašiai.
Ir visti tikiu, kad kada nors Lietuvoje bus dar geriau, nei matom laidose apie gyvūnus: gyvūnų (ar ekologinė) policija bus prestižinė darbo vieta, kur priims tik įrodžiusius, kad jie myli gyvūnus ir nori jiems padėti, gyvūnų globos organizacijos, gaus paramą ne tik iš rėmėjų, bet ir savivaldybių, o sergantys, nusenę, nelaimingi gyvūnėliai išeis iš šio pasaulio be kančių. Tikiu, kad ir Lietuvos visuomenė subręs ir globos visus silpnuosius, tada galės daug ko iš jų pasimokyti.
Šiuolaikinėse demokratinėse šalyse, nors kiekviena šalis turi savo ypatumus, valstybė nepalieka šių procesų savieigai, visur yra įstatymai, draudžiantys žiaurų elgesį su gyvūnais, reglamentuojantys jų priežiūrą, priimti tarptautiniai teisės aktai..
Lietuvoje taip pat galioja Gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymas, galiojantis nuo 1996 m. ir kelis kartus neesmingai taisytas. Ir taisymai buvo susiję iš esmės su noru apginti žmones (kas savaime yra labai gerai) nuo agresyvių šunų. Tačiau pats įstatymas beviltiškai paseno, jame neatsispindi nei tarptautinių teisės aktų reikalavimai, nei šiuolaikinės problemos ir jų sprendimo būdai, todėl entuziastai – visų pirma Vilniaus m. savivaldybės visuomeninė gyvūnų globos ir priežiūros komisija ėmėsi iniciatyvos pataisyti šį teisės aktą. Šios komisijos nare yra ir šių eilučių autorė. Trumpai skaitytojui papasakosiu, ko nėra įstatyme, ir taip iškarto pasimatys keletas problemų, kurias būtina spręsti.
Galiojantis įstatymas nereglamentuoja gyvūnų globos organizacijų, kurios jau yra įsteigtos visoje Lietuvoje, veiklos, neužtikrina jų teisių vykdyti gyvūnų globą, dalyvauti formuojant gyvūnų apsaugos ir gerovės politiką, bendradarbiavimo su valstybės institucijomis galimybių. Įstatyme nėra jokių nuostatų (kas numatyta Europos Tarybos konvencijoje dėl namuose laikomų gyvūnų apsaugos) dėl gyvūnų skaičiaus mažinimo, neužtikrina nenaudojamų veisimui naminių gyvūnų (kurie potencialiai gali tapti ir nuolat tampa benamiais) sterilizacijos, pagal valstybės galimybes neužtikrina ir benamių gyvūnų sterilizacijos, nepasisako dėl gyvūnų kankinimo draudimo juos gaudant ir laikant gyvūnų globos namuose, neužtikrina benamių sterilizuotų gyvūnų apsaugos nuo gaudymo. Deja, netgi atvirkščiai, kai gyvūnų globos organizacijos, kuriose dirba tikri entuziastai, žmonės, kurie myli gyvūnus, nori įgyvendinti priemones situacijos gerinimui – pvz. benamių kačių sterilizaciją, valstybės tarnautojai ne tik nepadeda, bet dar drįsta šaipytis, neva šie, prisižiūrėję “Animal planet” laidų per televiziją, užsiima utopija.
Padorūs veterinarai žinodami, kad konvencija draudžia kenksmingas chirurgines operacijas, tokias kaip uodegų kirpimas, ausų trumpinimas, balso stygų pašalinimas, nagų ir ilčių pašalinimas, jų nedaro, tačiau įstatyme tai neįteisinta, ir netgi išsiaiškinus tokius atvejus sunku būtų tokius žmones nubausti.
Galiojančio įstatymo normos, reguliuojančios gyvūnų numarinimą, neatitinka konvencijos reikalavimų. Konvencija įpareigoja valstybę remti informavimo ir auklėjimo programų kūrimą, kad organizacijos ir asmenys, suinteresuoti naminių gyvūnų laikymu, veisimu, dresavimu, prekyba ir išlaikymu būtų skatinami susipažinti su konvencijos nuostatomis ir principais ir juos išmanyti. Šis Lietuvos valstybės prisiimtas įsipareigojimas šiuo metu nėra paremtas įstatymo normomis ir todėl nevykdomas. Įstatymas neapibrėžia valstybės valdymo gyvūnų apsaugos ir globos srityje, valstybės administravimas net neminimas kaip įstatymo paskirtis. Valstybės bendradarbiavimas su gyvūnų globos organizacijomis, tarptautinėmis organizacijomis, dalyvavimas visuomenės švietime, gyvūnų apsaugos strategijos planavime bei įgyvendinime yra numatyti konvencijoje, todėl būtina sukurti Lietuvoje veiksmingą gyvūnų apsaugos, globos, žmonių saugumo politiką. Įstatymo normos turi konkrečiai ir aiškiai nustatyti valstybės institucijų ir savivaldybių kompetenciją šioje srityje. Įstatymas nesuderintas ir su kitais galiojančiais Lietuvos teisės aktais.
Taigi matome, koks didelis darbas laukia tų, kurie siekia normalios teisinės bazės Lietuvoje. Ir tai tik pradžia. Nes daug svarbiau žmonių požiūris ir atsakomybė, o tam reikia ir laiko, ir pinigų, ir tinkamo valstybės požiūrio. Deja, tie žmonės, kurie laiko savo gyvūnus be maisto ir vandens, neapsaugo nuo karščio ar šalčio, spardo ir žaloja, išmeta ar išveža miškan, randa “puikų” pasiteisinimą – mano gyvulys, ką noriu, tą darau. Lygiai taip pat galima lupti vaiką, išvaryti į šaltį vienmarškinę žmoną ar draugę, apgyvendinti motiną sandėliuke, nes jie taip pat – “mano, ką noriu tą darau”. Ir apskritai, mąsto toks žmogėnas ar žmogėnė – kantrybės nėra su jais terliotis, tai fotelį apgraužia, tai kambary “gerą` darbą” padaro, tai verkia per naktis, ar ėda, kad negertum, ar vaiką žiūrėtum.
Gal kam ir šventvagiški atrodo tokie lyginimai, bet susimąstykit, ar ne įsitikinimas, kad galiu elgtis kaip noriu, lemia visus šituos poelgius. Ir tai visai ne asocialių žmonių bėda. Dažnai visiškai normalus žmogus gali išvežti šunį į mišką, dėl gal ir rimtų priežasčių negalintis jų auginti, nes juk neužmuša jo, o už numarinimą dar ir pinigus mokėti reikia. O jei tas šuo iš tiesų išgyvens ir su gauja tokių pačių nelaimėlių užpuls miške nekaltą žmogų, ar tikrai šunys bus kalti, o ne žmogus? O kodėl, ypač kaimo ar mažesnių miestelių žmones, geriau užkasa vos atsivestus kačiukus, bet ne sterilizuoja katės ar kalės, geriau išvaro lauk “kvėpinantį” katiną, bet jo nekastruoja? Ir dar laiko tai žmoniškumu. O inteligentiškas žmogus gali pasakyti: blogai elgsis katinas (reiškia neduos savęs tampyti) – bus išmestas. O gal reikia vaiką auklėti, kad suprastų, jog žvėreliui skauda?
Jei gyvūnas netinkamai elgiasi, reiškia arba jis ligonis, arba buvo netinkamai auklėjimas ir auginamas. Už kiekvieno šuns, koks jis bebūtų, yra žmogus – tas kuris jį netinkamai auklėjo, kuris tinkamai neprižiūrėjo, ar netgi išmetė, jei kažkuo jam neįtiko. Agresyvių veislių šunys ir jų mišrūnai yra registruojami, jų šeimininkai moka didesnes rinkliavas, jie turi būti tinkamai paruošiami. Ir kiti namuose auginami šunys ir katės turi būti registruojami, skiepijami ir tinkamai prižiūrimi. Visados išliks priešprieša tarp žmonių, kurie gyvūnus myli ir tų, kurie jiems abejingi, ar net jų nekenčia. Tačiau vis tiek svarbiausia yra žmogus, jo požiūris į aplinkinius, pagarba jiems. Juk kaimynas su šunimi visada gali palaukti, kol liftu nuvažiuos šeima su vaikais ar kaimynas bijantis šunų, visados galima (ir reikia) surinkti augintinio ekskrementus, uždėti antsnukį, pririšti pavadėli. Nesunku ir katinui parūpinti dėželę, tvarkyti namus, nepalikti nervingų gyvūnų vienų, svarbiausia prieš įsigyjant augintinį pagalvoti, ar galėsiu juo tinkamai rūpintis, ar turėsiu tam laiko ir pinigų (veterinaro paslaugos nėra nemokamos, o ir maistas kainuoja). Gyvūnu visuomet turi rūpintis suaugęs žmogus, vaikas gali daug padaryti, bet atsakomybė visuomet yra suaugusio žmogaus. Todėl nedovanokim gyvūnėlių tiems, kurie jų nemyli, ar tiesiog negali prižiūrėti. Tik suaugę žmonės atsakingi ir už benamius gyvūnus,. nes jis arba turėjo namus, arba jo protėviai juos turėjo.
Ir paskutinis štrichas - Vilniaus mieste vyksta akcija – benamių kačių sterilizavimas. Kokių tik komentarų neišgirsi. O juk problema ta, kad žmones nesupranta – kates galima gaudyt ir gaudyt, pirmiausia jos vislios, neišgaudysi, antra, jei įvyktų toks stebuklas, ne viename rūsyje tektų gintis nuo žiurkių ir pelių, net jei katė nėra gera medžiotoja, graužikai vis tik nemėgsta kartu su ja gyventi., trečia, katė – teritorinis gyvūnas, ir kol ji gyva, ji gina savo teritoriją nuo kitų kačių. Net iš savivaldybės entuziastai nesulaukia ne tik dėmesio, iš jų šaipomasi ir netgi trukdoma. Savivaldybių įmonės vadinasi globos namais, o iš tiesų yra pelno siekiančios įmonės, kur tėra karantinavimas ir žudymas, ir pinigai už maitą, kilogramais. Tai kam jiems kačių sterilizavimas, ar mažų kačiukų gaudymas, jei gali leisti katei atsivesti kelias vadas, o tik po to už daugiau kilogramų gauti pinigus, kam rūpintis normaliomis sąlygomis sugautiems gyvūnams, tai tik pinigus kainuoja ir t.t. Jei toks požiūris yra toleruojamas, tai ir visuomenė žiūri panašiai.
Ir visti tikiu, kad kada nors Lietuvoje bus dar geriau, nei matom laidose apie gyvūnus: gyvūnų (ar ekologinė) policija bus prestižinė darbo vieta, kur priims tik įrodžiusius, kad jie myli gyvūnus ir nori jiems padėti, gyvūnų globos organizacijos, gaus paramą ne tik iš rėmėjų, bet ir savivaldybių, o sergantys, nusenę, nelaimingi gyvūnėliai išeis iš šio pasaulio be kančių. Tikiu, kad ir Lietuvos visuomenė subręs ir globos visus silpnuosius, tada galės daug ko iš jų pasimokyti.
