StraipsniaiPadrikos pastabos apie metinį Prezidento pranešimą
Kiekvieną pavasarį (dažniausia kovo mėnesį) Lietuvos Respublikos Prezidentas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucija Seime skaito metinį pranešimą. Tai nėra šiaip sau eilinis pranešimas, tokiame renginyje dalyvauja atsakingi asmenys iš visos Lietuvos, reziduojančių Lietuvoje šalių ambasadoriai, apie tai praneša tiek Lietuvos, tiek daugelio kitų šalių žiniasklaida, kalbos santraukos dedamos ant artimų ir ne tik artimų šalių premjerų bei prezidentų darbo stalų. Gal skeptikai nusijuoks sakydami, kad neverta pervertinti šio įvykio svarbos – labai jau nedideli esam. Taip nedideli, bet ar dėl to mums tas pats, kokios žinios eina iš mūsų šalies
Tai gi ką išgirdome 2007 metų balandžio 17 dieną? Tiek politikai, tiek politologai vieningai sutaria – daug kritikos, juodos spalvos, mažai pasiūlymų. Buvo ir aštresnių vertinimų - po tokios Prezidento kalbos – belieka visiems emigruoti, nes Lietuva tiesiog juodoji skylė, o jos Vyriausybė apskritai nieko nedaro, tik laikosi kėdžių. Aišku, daliai mūsų tautiečių visai smagu, kai koneveikiama viskas ir visi, nes jie patys taip daro kasdien, bet ar Prezidentas taip elgdamasis siekė su susitapatinti būtent su tokiais mūsų piliečiais? O gal jo priedermė ne tik nurodyti problemas, bet ir pagirti už pastangas, įvertinti sudėtingą situaciją, kurioje tiek Vyriausybė, tiek Seimas, nors ir sunkiai, bet dirba?
Aš norėčiau panagrinėti tuos keletą teiginių ir siūlymų, kurie buvo pateikti metiniame pranešime.iš socialdemokratinių pozicijų
Pirmiausia, ir ne pirmą kartą, Prezidentas V. Adamkus priekaištauja, kad nevykdomos reformos. Citata “Apmaudus faktas: dėl politinių ambicijų, kovos dėl valdžios, neprofesionalumo, intrigų, korupcijos ar populizmo nesugebėjome išjudinti nė vienos reikšmingos mūsų šalies vidaus ekonominio ir socialinio gyvenimo reformos. O juk būtent reformos atvertų galimybes sulaikyti bent kiek reikšmingesnę emigruojančių piliečių dalį ir pritraukti naujas užsienio investicijas”
Kokios tos reformos turėtų būti? Kai kur Prezidentas turi aiškų atsakymą, pavyzdžiui dėl sveikatos apsaugos - “delsiama pripažinti, kad valstybė nepajėgia ir nepajėgs patenkinti nuolat augančių poreikių. Būtina nedelsiant ieškoti būdų racionalizuoti išlaidas ir pritraukti privačias lėšas. Kartu reikia toliau tobulinti privalomąjį sveikatos draudimo modelį, kuris teiktų galimybę plėsti papildomą draudimą ir kurti mechanizmą, neoficialias priemokas už paslaugas paverčiantį oficialiomis.” Paprastai sakant – reforma turėtų sudaryti sąlygas privačiai (o tai reiškia mokamai) medicinai, nes valstybė nepajėgi. Bet ar to tikisi dauguma mūsų gyventojų?
Kitas siūlymas – socialinės politikos reforma, kuri orientuotų žmones nuo pašalpų į pajamas iš darbo. Labai teisinga, bet esu įsitikinusi, jog tai nereiškia, kad pašalpos yra didelės, tai reiškia – atlyginimai yra maži.. Net šiais laikais, kai darbo jėga tapo deficitu, vis tiek išgirsti apie nemokamus atlyginimus, mažas algas ir dar patyčias iš dirbančių žmonių, nes mat jie turėtų dar būti dėkingi darbdaviui, lyg atlyginimas už darbą būtų kažkokia labdara, o ne uždirbti pinigai.. Ar bent vienu žodeli prezidentas užsiminė, kad žmogus turi gauti už savo darbą jo orumo nežeminantį atlyginimą, o ir žmogus privalo būti vertinamas. Tikriausiai ne vienas girdėjot mūsų naujųjų emigrantų nuoskaudas prisiminus gimtinę-“ svetimoje šalyje mūs ir mūsų darbą vertina, o Lietuvoje to labiausiai ir trūko.
O kaip siūloma skatinti investicijas? Pasirodo didžiausias trukdys – taip vadinamų SODROS lubų nebuvimas. ( t.y. Lietuvoje įmokos SODRAI mokamos nuo viso atlyginimo, o “lubos” reikštų, kad mokama pvz. nuo 5-6 draudžiamųjų pajamų dydžio, t.y. 6-7 tūkst., o už likusią dalį -ne) Tik kažkodėl nutylima, kad ir profsąjungos, ir Verslo darbdavių konfederacija ir net Pramonininkų konfederacija yra prieš, nes tai naudinga gaunantiems dešimt ir daugiau tūkstančių (iki 100 tūkst. lt per mėnesį), o konkurencija iškreipiama, ir dar solidarumo sumažėja. Tai kodėl Respublikos Prezidentas remia tik Laisvos rinkos instituto ir kai kurių itin stambių užsienio investuotojų norus, o ne daugumos mūsų gamintojų?
Kas gero finansų politikoje? Iš esmės Prezidentas nieko gero nemato – nei subalansuoto biudžeto, nei augančių pajamų, nei atiduotų indėlių …O receptas padėties pagerinimui – kuo greičiau mažinti gyventojų pajamų mokestį visiems ir visoms visų pajamoms vienodu tarifu iki 20 procentų. Ir panaikinti visas lengvatas. Ką tai reikštų? Matyt, lengvatų naikinimas labiausiai turėtų atsiliepti PVM, bet šio mokesčio padidėjimas, nors ir daliai prekių reikštų neišvengiamą kainų augimą (o tai reiškia ir infliacijos augimą, o ir socialiai vargu ar būtų teisingas.) Beje, visos ES šalys turi kelis PVM tarifus. Antra, sumažinus gyventojų pajamų mokestį iki 20 procentų ir vienodai visoms pajamoms reikštų, kad Seimo nariams būtų pridėti kokie 300 litų, o gaunančiam minimalų mėnesinį atlyginimą – 40litų? Ar tai padidintų mūsų žmogiškąjį orumą? Beje, Prezidento (ir ne tik jo) gerbiamoje šalyje – Jungtinėse Amerikos Valstijose jau nuo didžiosios praėjusio amžiaus krizės metų yra įvesti progresiniai mokesčiai, ir net didžiausi dešinieji to neatsisako, tai ar jie kvailesni už mūsų ekonomistus?
O ką reiškia siūlymas, kad reikėtų peržiūrėti biudžeto programoms skiriamas lėšas, kitaip sakant, biudžetą reikėtų subalansuoti, ir taip būtų užkirstas kelias dirbtiniam kainų augimui (???) ir ekonomikos „perkaitimui“. Matyt, tai reiškia, kad perskirstymas per biudžetą mažėtų, o biudžetinis sektorius trauktųsi (kaip siūlyta sveikatos apsaugoje), atlyginimai nekiltų, tai ir ekonomika nekaistų. O jei ji tiesiog sustings, ar bus geriau?
O štai ir geroji žinia – Respublikos Prezidentas V. Adamkus pagyrė “Mažeikių naftos pardavimą, susitarimus su partneriais dėl dujų ir elektros tiekimo sujungimo, atominės elektrinės statymo.
Yra švieselė tunelio gale, bet bijau, kad vadovaudamiesi liberaliomis liberalių Prezidento patarėjų užbrėžtomis gairėmis, nepamatytume, kad švieselė tėra artėjantis traukinys, varomas mūsų piliečių nepriteklių, didėjančių socialinių skirtumų, nepasitenkinimo atlygiu už sunkų darbą, vaikų, kurių tėvai emigravo, nuoskaudos. Ar tai tikrai Lietuvos kelias į gerovės valstybę?
Gairės, 2007
Grįžti atgal į straipsnių sąrašą
Tai gi ką išgirdome 2007 metų balandžio 17 dieną? Tiek politikai, tiek politologai vieningai sutaria – daug kritikos, juodos spalvos, mažai pasiūlymų. Buvo ir aštresnių vertinimų - po tokios Prezidento kalbos – belieka visiems emigruoti, nes Lietuva tiesiog juodoji skylė, o jos Vyriausybė apskritai nieko nedaro, tik laikosi kėdžių. Aišku, daliai mūsų tautiečių visai smagu, kai koneveikiama viskas ir visi, nes jie patys taip daro kasdien, bet ar Prezidentas taip elgdamasis siekė su susitapatinti būtent su tokiais mūsų piliečiais? O gal jo priedermė ne tik nurodyti problemas, bet ir pagirti už pastangas, įvertinti sudėtingą situaciją, kurioje tiek Vyriausybė, tiek Seimas, nors ir sunkiai, bet dirba?
Aš norėčiau panagrinėti tuos keletą teiginių ir siūlymų, kurie buvo pateikti metiniame pranešime.iš socialdemokratinių pozicijų
Pirmiausia, ir ne pirmą kartą, Prezidentas V. Adamkus priekaištauja, kad nevykdomos reformos. Citata “Apmaudus faktas: dėl politinių ambicijų, kovos dėl valdžios, neprofesionalumo, intrigų, korupcijos ar populizmo nesugebėjome išjudinti nė vienos reikšmingos mūsų šalies vidaus ekonominio ir socialinio gyvenimo reformos. O juk būtent reformos atvertų galimybes sulaikyti bent kiek reikšmingesnę emigruojančių piliečių dalį ir pritraukti naujas užsienio investicijas”
Kokios tos reformos turėtų būti? Kai kur Prezidentas turi aiškų atsakymą, pavyzdžiui dėl sveikatos apsaugos - “delsiama pripažinti, kad valstybė nepajėgia ir nepajėgs patenkinti nuolat augančių poreikių. Būtina nedelsiant ieškoti būdų racionalizuoti išlaidas ir pritraukti privačias lėšas. Kartu reikia toliau tobulinti privalomąjį sveikatos draudimo modelį, kuris teiktų galimybę plėsti papildomą draudimą ir kurti mechanizmą, neoficialias priemokas už paslaugas paverčiantį oficialiomis.” Paprastai sakant – reforma turėtų sudaryti sąlygas privačiai (o tai reiškia mokamai) medicinai, nes valstybė nepajėgi. Bet ar to tikisi dauguma mūsų gyventojų?
Kitas siūlymas – socialinės politikos reforma, kuri orientuotų žmones nuo pašalpų į pajamas iš darbo. Labai teisinga, bet esu įsitikinusi, jog tai nereiškia, kad pašalpos yra didelės, tai reiškia – atlyginimai yra maži.. Net šiais laikais, kai darbo jėga tapo deficitu, vis tiek išgirsti apie nemokamus atlyginimus, mažas algas ir dar patyčias iš dirbančių žmonių, nes mat jie turėtų dar būti dėkingi darbdaviui, lyg atlyginimas už darbą būtų kažkokia labdara, o ne uždirbti pinigai.. Ar bent vienu žodeli prezidentas užsiminė, kad žmogus turi gauti už savo darbą jo orumo nežeminantį atlyginimą, o ir žmogus privalo būti vertinamas. Tikriausiai ne vienas girdėjot mūsų naujųjų emigrantų nuoskaudas prisiminus gimtinę-“ svetimoje šalyje mūs ir mūsų darbą vertina, o Lietuvoje to labiausiai ir trūko.
O kaip siūloma skatinti investicijas? Pasirodo didžiausias trukdys – taip vadinamų SODROS lubų nebuvimas. ( t.y. Lietuvoje įmokos SODRAI mokamos nuo viso atlyginimo, o “lubos” reikštų, kad mokama pvz. nuo 5-6 draudžiamųjų pajamų dydžio, t.y. 6-7 tūkst., o už likusią dalį -ne) Tik kažkodėl nutylima, kad ir profsąjungos, ir Verslo darbdavių konfederacija ir net Pramonininkų konfederacija yra prieš, nes tai naudinga gaunantiems dešimt ir daugiau tūkstančių (iki 100 tūkst. lt per mėnesį), o konkurencija iškreipiama, ir dar solidarumo sumažėja. Tai kodėl Respublikos Prezidentas remia tik Laisvos rinkos instituto ir kai kurių itin stambių užsienio investuotojų norus, o ne daugumos mūsų gamintojų?
Kas gero finansų politikoje? Iš esmės Prezidentas nieko gero nemato – nei subalansuoto biudžeto, nei augančių pajamų, nei atiduotų indėlių …O receptas padėties pagerinimui – kuo greičiau mažinti gyventojų pajamų mokestį visiems ir visoms visų pajamoms vienodu tarifu iki 20 procentų. Ir panaikinti visas lengvatas. Ką tai reikštų? Matyt, lengvatų naikinimas labiausiai turėtų atsiliepti PVM, bet šio mokesčio padidėjimas, nors ir daliai prekių reikštų neišvengiamą kainų augimą (o tai reiškia ir infliacijos augimą, o ir socialiai vargu ar būtų teisingas.) Beje, visos ES šalys turi kelis PVM tarifus. Antra, sumažinus gyventojų pajamų mokestį iki 20 procentų ir vienodai visoms pajamoms reikštų, kad Seimo nariams būtų pridėti kokie 300 litų, o gaunančiam minimalų mėnesinį atlyginimą – 40litų? Ar tai padidintų mūsų žmogiškąjį orumą? Beje, Prezidento (ir ne tik jo) gerbiamoje šalyje – Jungtinėse Amerikos Valstijose jau nuo didžiosios praėjusio amžiaus krizės metų yra įvesti progresiniai mokesčiai, ir net didžiausi dešinieji to neatsisako, tai ar jie kvailesni už mūsų ekonomistus?
O ką reiškia siūlymas, kad reikėtų peržiūrėti biudžeto programoms skiriamas lėšas, kitaip sakant, biudžetą reikėtų subalansuoti, ir taip būtų užkirstas kelias dirbtiniam kainų augimui (???) ir ekonomikos „perkaitimui“. Matyt, tai reiškia, kad perskirstymas per biudžetą mažėtų, o biudžetinis sektorius trauktųsi (kaip siūlyta sveikatos apsaugoje), atlyginimai nekiltų, tai ir ekonomika nekaistų. O jei ji tiesiog sustings, ar bus geriau?
O štai ir geroji žinia – Respublikos Prezidentas V. Adamkus pagyrė “Mažeikių naftos pardavimą, susitarimus su partneriais dėl dujų ir elektros tiekimo sujungimo, atominės elektrinės statymo.
Yra švieselė tunelio gale, bet bijau, kad vadovaudamiesi liberaliomis liberalių Prezidento patarėjų užbrėžtomis gairėmis, nepamatytume, kad švieselė tėra artėjantis traukinys, varomas mūsų piliečių nepriteklių, didėjančių socialinių skirtumų, nepasitenkinimo atlygiu už sunkų darbą, vaikų, kurių tėvai emigravo, nuoskaudos. Ar tai tikrai Lietuvos kelias į gerovės valstybę?
Gairės, 2007
Grįžti atgal į straipsnių sąrašą
